Vyksta svetainės atnaujinimas

Utenos Dievo apvaizdos parapija

Pamaldos

Sekmadieniais: 9, 11 ir 18 val.
Šeštadieniais: 10, 12 ir 18 val.
Šiokiadieniais: 8 ir 18 val. (pirmadienį - tik 18 val.)

Pamaldų transliacija gyvai FB.

Pasikeitimai bažnyčioje karantino metu

Nuo Pelenų dienos (vasario 17 d.) bažnyčia vėl atsiveria žmonėms. Deja, dalyvavimui pamaldose yra ribojamas žmonių skaičius.

Būkime atsakingi ir sąmoningi.

Tiesioginė šv. Mišių transliacija per parapijos facebook‘o paskyrą vyks:

šeštadieniais 18.00 val.

sekmadieniais 9.00 val.

Norintys paaukoti parapijos reikmėms, kalendai ar užsakyti šv. Mišias, tai galite padaryti pervesdami auką į parapijos banko sąskaitą. (parašykite datą, aukos paskirtį ar intenciją už ką norite melstis).

Dėkojame už supratimą ir paramą mūsų parapijai.

Parapijos rekvizitai:

UTENOS DIEVO APVAIZDOS PARAPIJA

Id.kodas: 191311955

Sąskaitos nr.:

LT314010051003917086

El. paštas: udaparapija@gmail.com

Kontaktai

UTENOS DIEVO APVAIZDOS PARAPIJA

Aušros g. 78, 28150 Utena,

Id.k.: 191311955,

El. paštas: udaparapija@gmail.com,

LT314010051003917086,

AB Luminor bank,

Parapijos raštinės tel. nr. 8 389 50313,

Parapijos klebono tel. nr. 8 687 57969.

Parapijos raštinės darbo laikas:

Pirmadienį 17.00-18.00

Antradienį - penktadienį 9.00-11.00 ir 17.00-18.00

Šeštadienį prieš 10.00 ir 12.00 val. Mišias ir 17.00-18.00

Sekmadienį prieš 9.00 ir 11.00 val. Mišias ir 17.00-18.00

Bažnyčia

Raudonų klinkerio plytų modernaus stiliaus bendras bažnyčios plotas siekia daugiau kaip 600 kvadratinių metrų, o vidaus – daugiau kaip 500 kvadratinių metrų. Bažnyčios bokšto su kryžiumi aukštis- 44 m. Įėjus į bažnyčią, erdvė tiesiog pritrenkia: visa didybe ji šauna į aukštį, kuris tarsi pereina per presbiterijos stoglangį į ant bažnyčios bokšto stogo pastatytą kryžių.

Presbiterijos erdvėje yra skulptoriaus Valentino Šimonėlio (Sirutėnai, Utenos r.) suprojektuoti altorius ir sakykla, iškaldinti iš lietuviško akmens. Virš altoriaus iškilę prof. Kazio Morkūno erdviniai vitražai: Akis – Dievo Apvaizdos simbolis, Kristaus figūra. Gaminami Kryžiaus kelio stočių vitražai keturiolikai bažnyčios langų. Meniniu atžvilgiu tai bus analogo Lietuvoje neturintis atvejis, ne tik savo modernistine - minimalistine išraiška, bet ir vieninteliu tokio tipo sprendimu; būtent „Kryžiaus kelio“ stotys kaip vitražai.

Bažnyčioje šildomos grindys, didžiulė erdvė, balkonai, neperšviečiamo matinio stiklo klausyklos, kad tikintysis galėtų tinkamai švęsti Susitaikymo sakramentą. Vidaus erdvė orientuota „sekmadieninei auditorijai“. Šiuolaikiški suolai talpina virš 500 žmonių. Bažnyčioje yra 3 manualų, 60 registrų vokiški, „Johhanus Gloria“ firmos elektroniniai vargonai - „Exelent 358“.

Bokšte įrengti 4 kompiuterizuotai valdomi varpai, padovanoti kan. Gerhard Lange rūpesčiu, iš Vokietijos.

Parapijos šiandiena

Penktadieniais tikintieji renkasi į Švč. Sakramento adoraciją. Gavėnios metu bendruomenės nariai gieda „Graudžius verksmus“, dalyvauja „Kryžiaus Kelio“ pamaldose. Sekmadienių vakarais giedami Mišparai.Parapijoje organizuojamos šventės jaunimui: „Jaunam – viskas įmanoma“, „Giesmių giesmelė“, Gospel ir Senosios muzikos vakarai ir kt.

Kuriasi ir naujos tradicijos. Viena jų – koncertų sakralioje erdvėje ciklas „Religinės muzikos ir susikaupimo valandos“ (vyksta kartą į mėnesį).

Pastoviai bendradarbiaujama su miesto mokyklų ir darželių bendruomenėmis (parapijoje yra katalikiška mokykla – vaikų darželis „Varpelis“), neįgaliųjų, aklųjų ir silpnaregių draugijomis ir kt.

Ligonių sielovada, advento ir gavėnios rekolekcijos, įvairūs renginiai organizuojami Utenos apskrities ligoninėje. Kiekvieną sekmadienį šv. Mišios aukojamos Utenos pensionate, šv. Vincento Pauliečio koplyčioje.

Parapijos istorija

1990 m. gegužės 14 d. skiriamas žemės plotas maldos namų statybai. Numatyta statyti unikalų Europoje bažnyčios kompleksą: piramidės formos bažnyčią, kleboniją, parapijos namus bei koplyčią (projekto autoriai architektai –V. Treinys ir J. Šipalis).

1990 m. rugsėjo mėn. pastatyta ir pašventinta piramidės formos koplyčia, 1993 m. – Parapijos namai, kurių salė tampa maldos bei Sakramentų šventimo vieta (iki 2005 m.).

1992 m. spalio 24 d. pašventintas naujai statomos bažnyčios kertinis akmuo, po dviejų metų pradedama bažnyčios statyba, vėliau dėl lėšų stygiaus sustabdoma.

2002 m. rugsėjo 20 d. vyskupo Jono Kaunecko dekretu kun. Henrikas Kalpokas paskiriamas bažnyčios rektoriumi , o nuo 2003 m. gegužės 16 d. – naujai įkurtos parapijos klebonu.

2003 m. gegužės mėn. 18 d. Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko dekretu įsteigiama Utenos Dievo Apvaizdos parapija. Nustatomos parapijos ribos: dalis senamiesčio, Dauniškio ir Aukštakalnio mikrorajonai bei keletas šalia esančių kaimų. Šioje teritorijoje gyvena apie 13 tūkstančių katalikų.

Grįžtama prie svarbiausio uždavinio- turėti parapijai maldos namus. 2004 m. birželio 11d. išduodamas leidimas naujosios bažnyčios statybai.

2004 m. birželio 27 d. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas iškilmingai pašventino kertinį bažnyčios akmenį, rugsėjo 19 d. – keturis varpus (pavadintus Jėzaus, šventųjų – Marijos, Juozapo ir Gerhardo – vardais).

2005 m. kovo 19 d., švenčiant šventojo Juozapo atlaidus, iškilmingai pašventinta naujoji parapijos bažnyčia, pavadinta Dievo Apvaizdos vardu. Konsekracijos iškilmėms vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupas emeritas Juozas Preikšas ir apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Peter Stephan Zurbriggen.

Sakramentai

Sakramentai yra Jėzaus Kristaus įsteigti regimi ženklai, kurie teikiami per Bažnyčią tam, kad išgyventume Dievo artumą, Jo didelį troškimą save padovanoti kiekvienam iš mūsų. Švęsdami sakramentus ne tik sutinkame Dievą, bet ir patiriame tarpusavio bendrystę, Bažnyčios vienybę. Tai mūsų tikėjimo šventimas, amžinybės ragavimas ir Dievo slėpinio pažinimas. Krikščioniškasis gyvenimas neįmanomas be aktyvaus ir kruopštaus sakramentų priėmimo.

Kristus savo apaštalams paliko galią švęsti visus sakramentus, kad žmonės patirtų Dievo artumą ir būtų išgelbėti. Vyskupai yra apaštalų įpėdiniai ir tęsia sakramentų šventimo tarnybą. Jiems padeda kunigai. Katedra yra centrinė vyskupijos bažnyčia, kurioje švenčiami visi septyni Katalikų Bažnyčios sakramentai:

I. Krikštas

II. Sutvirtinimas

III. Eucharistija

IV. Atgaila

V. Santuoka

VI. Kunigystė

VII. Ligonių patepimas

Krikštas

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.

Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsijungia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, tai prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.

Kam Krikšto sakramentas teikiamas?

Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).

Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

Pasirengimas

Vaiko krikštui – tėveliai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus, prieš dvi savaites kreipiasi į parapijos kunigą.

Suaugusiojo krikštui – pats žmogus kreipiasi į parapijos kunigą, pareiškia norą krikštytis.

Kas gali krikštyti?

Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas yra švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.

Esant rimtai priežasčiai (pav.: kūdikiui esant mirties pavojuje), krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, t. y. pilant ant galvutės vandenį, ištaria trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Ona) aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikštą papildytų.

Krikštatėviai

Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas. Krikštijamojo ar jo krikštatėvio kunigas klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesnei nei 16 m. tvirtai tikintys katalikai (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau nekatalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Krikštatėviais gali būti pilnai įkrikščioninti asmenys t. y. patys priėmę Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Jei kviečiama kartu gyvenanti pora, tuomet jie turi gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje.

Sutvirtinimas

Tradicija vieningai sutaria ir galutiniu Sutvirtinimo sakramento padariniu laiko Šventosios Dvasios dovaną. Charakteris tėra ženklas šio pilnutinio padarinio atžvilgiu. Jeigu sutvirtinamasis savo nuodėmėmis nedaro tam kliūčių, Sutvirtinimas jam suteikia Šventąją Dvasią, kad tikintįjį dar giliau įskiepytų dieviškoje įvaikystėje, tvirčiau suvienytų su Kristumi, tobuliau suvienytų su Bažnyčia, aktyviau įtrauktų į jos pasiuntinybę ir padėtų liudyti krikščioniškąjį tikėjimą gyvenime.

Sutvirtinimo sakramentas nėra toks būtinas, kad be jo kas nors negalėtų būti išgelbėtas. Tačiau žmogus esti sunkios nuodėmės būklėje, jei galėdamas gauti Sutvirtinimą jo atsisako arba nepaiso. Pastarąja prasme Sutvirtinimas gali būti laikomas būtinu išganymui. Nepriėmus Sutvirtinimo, galima laimėti amžinybę tik su sąlyga, kad jis nebuvo laisva valia dėl paniekos šiam sakramentui atmestas. Bažnyčios tradicijoje gyva samprata, jog Sutvirtinimo sakramentas yra vertingas žmogaus dvasiniam gyvenimui. Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas turi užsibaigti Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentais. Todėl, jei tikinčiajam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimant Viatiką (šv. Komunija mirštančiajam), jis būtų sustiprintas Sutvirtinimo sakramentu.

Kam Sutvirtinimo sakramentas teikiamas?

Šį sakramentą privalo vienintelį kartą priimti kiekvienas jau pakrikštytas, 14 metų sulaukęs, dar nesutvirtintas asmuo, kuris pats nieko neverčiamas tam apsisprendžia, tinkamai pasiruošia ir nori gyventi pagal Katalikų Bažnyčios mokymą ir stengiasi aktyviai įsijungti į bendruomenės gyvenimą. Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas (įtraukimas į pilnavertį krikščionišką gyvenimą), turi būti vainikuotas Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentų priėmimu. Šis sakramentas teikiamas paaugliams nuo 15 metų amžiaus.

Norintys priimti šį sakramentą, turi kreiptis į savo parapijos dvasininką ir dalyvauti pasirengimo programoje, trunkančioje visus metus. Apie registraciją į pasirengimo grupes pranešama parapijos skelbimuose.

Sutvirtinamajam būtina žinoti :

Labai atsakingai įvertinti savo apsisprendimą ir pasirengimą priimti šį sakramentą.

Sutvirtinamasis privalo pritarti Katalikų, Bažnyčios mokymui, turi būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu ir liudytoju bendruomenėje ir pasaulyje.

Sutvirtinimo sakramentu gaunama Šventoji Dvasia, todėl ją reikia priimti tyra širdimi, prieš priimant sakramentą atliekama išpažintis.

Tas, kuris ruošiasi šį sakramentą priimti, suranda dokumentą, paliudijantį krikšto faktą ir pasirenka Sutvirtinimo tėvą (arba mamą).

Pasirenkamas kokio nors šventojo vardas, kuris ženklina, jog krikščionis tikėjimo kelionėje nėra vienas, bet asmeniškai palydimas tų, kurie jau regi Dievo veidą amžinybėje.

Sutvirtinimo tėvai

Sutvirtinimo tėvu ar mama gali būti tik pakrikštyti, Sutvirtinimo, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priėmęs brandaus tikėjimo žmogus, gyvenantis pareigingo krikščionio gyvenimą. Šis žmogus turi būti autoritetas tam, kuris priima Sutvirtinimo sakramentą. Sutvirtinimo tėvas ar mama kaip vyresnysis brolis, krikščionį atveda ir pristato vyskupui, savo malda ir dėmesiu padeda ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną. Tam, kad būtų išreikštas glaudesnis Krikšto ir Sutvirtinimo ryšys, pageidaujama Sutvirtinimo tėvu ar mama kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu pasirenkamas kitas globėjas, tai jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti, būti amžiumi vyresnis už sutvirtinamąjį. Gimdytojai negali būti savo vaiko sutvirtinimo tėvu ar motina.

Sutvirtinimo sakramento simboliai

Raudona spalva — ugnies ir kraujo, karštos meilės ir aukos dvasios simbolis. Sekminių dieną ant apaštalų nusileido Šventoji Dvasia.

Patepimas šventąja Krizma — esminis Sutvirtinimo apeigų ženklas, per kurį krikščionis pažymimas Šventosios Dvasios antspaudu kaip visu gyvenimu atsidavęs ir priklausantis Dievui. Krikščionis yra pateptasis, Kristaus darbų tęsėjas. Kristus sakė, kad jis pažymėtas Tėvo antspaudu (Jn 6, 27), krikščionis taip pat juo paženklinamas. „Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1,22).

Šventoji Krizma — Didįjį Ketvirtadienį vyskupo katedroje pašventintas kvapnus alyvų aliejus, skirtas patepti ką tik pakrikštytuosius, sutirtinamuosius ir šventimais Dievui pašvęstuosius — kunigus ir vyskupus. Patepimas ženklina išrinkimą gyvenimu ir darbais liudyti Kristų, taip skleisti tikėjimą, simbolizuoja Šventosios Dvasios jėgą, primena glaudesnį ryšį su Bažnyčia. Aliejus yra tvirtumo, džiaugsmo ir stiprybės ženklas.

Vardas pasirenkamas kokio nors žinomo šventojo, kuris visą gyvenimą bus krikščionio pavyzdžiu, primenančiu kaip galima liudyti Dievą ir tarnauti kitiems.

Sutvirtinimo sakramento apeigos

Esminė Sutvirtinimo apeiga yra pakrikštytojo asmens kaktos patepimas šventąja krizma, Sutvirtinimą teikiančiojo (ordinarinis sakramento teikėjas yra vyskupas) rankos uždėjimas ir tariami žodžiai: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“. Liturginiais šio Sakramento teikimo nuostatais yra išreiškiamas pageidavimas, kad apeigos būtų atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.

Kas gali teikti Sutvirtinimo sakramentą?

Šio sakramento pirmaeilis teikėjas yra vyskupas kaip apaštalų įpėdinis. Sekminių dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia. Vėliau patys apaštalai rankų uždėjimu ją perdavė tikintiesiems. Šventosios Dvasios priėmimas iš vyskupo rankų rodo glaudžią vienybę su vietine ir visuotine apaštaline Bažnyčia. Ypatingomis aplinkybėmis vyskupas įgalioja kunigą teikti šį sakramentą. Ryšys su Bažnyčia išreiškiamas per vyskupo bendradarbį kunigą ir per paties vyskupo pašventintą šventąją Krizmą, kuria patepami sutvirtinamieji. Kai tikintysis nėra priėmęs šio sakramento, o jam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimant Viatiką (šv. Komuniją mirštančiajam), apeigose patarnaujantis kunigas krikščionį sustiprintų Sutvirtinimo sakramentu.

Eucharistija

Eucharistijos šventimas — tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistia — dėkojimas) už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.

Šventoji Komunija — tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio — dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną — Bažnyčią.

Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio — siuntimas) pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.

Šventoji auka — tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Šventųjų paslapčių iškilmingas minėjimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras.

Duonos laužymas — tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jėzų, kai Jis prisikėlęs pasirodė.

Viešpaties vakarienė — tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.

Viešpaties kančios mirties ir prisikėlimo atminimas, nes juo ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas ir išgyvenamas Jėzaus Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus aktas, prisikėlimo slėpinys, prieinamas vien tikėjimu.

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas — tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje).

Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramento koplyčią.

Kodėl tikinčiajam reikia priimti Eucharistiją?

Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Jėzus savo mylimai mokinių Bažnyčiai šitaip patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą — gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį bei velykinį pokylį.

Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.

Kam teikiama Eucharistija?

Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Komunijos, žino pagrindines katalikų tikėjimo tiesas, yra pakankamai pasiruošęs ir neturi sunkių nuodėmių.

Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, drauge su visais tikinčiaisiais.

Priimantiems Eucharistiją būtina žinoti

Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.

Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).

Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.

Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus).

Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima tyloje, mintimis, giedant drauge su choru ar bendruomene bei savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.

Atgaila

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Šiuo sakramentu yra atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių pasekmių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui. Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge atgailaujantys sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.

Kristus panorėjo, kad visa jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo Kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes jis pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kaip kiekvienas sakramentas, taip ir Atgaila, yra liturginis veiksmas. Atgailos sakramentą sudaro penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, nebent fizinė ar moralinė negalimybė atleistų nuo tokios išpažinties.

Atgailos sakramentas dar vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus. Atsivertimas yra Evangelijos, kuri mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi, esmė. Šios draugystės besąlygiška nuostata – atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia.

Kam teikiamas Atgailos sakramentas?

Kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Atgailos sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Arkikatedroje šis sakramentas yra švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatdėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Kada reikia eiti išpažinties?

Tada, kada yra padaroma sunki nuodėmė, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę. Bažnyčios įsakymas kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinant išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą.

Pasirengimas

Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, ryžtis nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti. Pirmiausia reikia nuodėmes atsiminti – tai vadinamasis sąžinės tyrimas (patikrinimas).

Atgailos sakramento apeigos

Atlikus sąžinės tyrimą, reikia Dievo atsiprašyti, t. y. gailestis už nuodėmes, kuris gali būti tobulas ir netobulas. Atgailos sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas. Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad mes įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome Jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią, gailestis vadinamas „tobulu“. Jei gailimasi dėl kitų motyvų: kad darydami nuodėmes užsitraukėme pasmerkimą amžinybėje, kad galime susilaukti blogio atpildo ir pan. – „netobulas“ gailestis. Tačiau gailestis už nuodėmes niekuomet nebus geras, jei jo nelydės nusistatymas, kiek žmogiškos jėgos leis, daugiau nebenusidėti ir vengti aplinkybių, vedančių į nuodėmę. Tobulas gailestis, sujungtas su pasiryžimu nebenusidėti, jei nėra galimybės atlikti sakramentinę išpažintį, atleidžia nuodėmes, tik su sąlyga, kad artimiausiu metu, kai bus galimybė, atliksime išpažintį.. Kad Atgailos sakramentu gautume nuodėmių atleidimą, pakanka ir netobulo gailesčio, tačiau reikia stengtis suprasti tikrąją nuodėmės žalą ir giliausią gailesčio prasmę.

Išpažintis

Apgailėję savo nuodėmes, turime jas išpažinti kunigui, t.y. mes patys save turime nuteisti, atskleisdami sielos žaizdas Dievo ir Bažnyčios įgaliotam atstovui, kad iš Dievo ir jo tautos sulauktume atleidimo. Išpažintyje turime atskleisti savo sąžinės netobulumus nieko neslėpdami, nei perdėdami. Pirmiausia reikia pasakyti sunkiąsias nuodėmes ir jų skaičių, o po to pasakyti mažąsias, kasdienes nuodėmes, primenant, ar dažnai ar retai jos pasitaiko (pav.: kasdien, keletą kartų savaitėje ir pan.). Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po išpažinties turime atlikti kunigo nurodytą atgailą, atitaisyti kitam padarytą medžiaginę ar moralinę skriaudą, saugotis aplinkybių, vedančių į anksčiau padarytus nupuolimus.

Kai yra išpildomos visos Atgailos sakramento sąlygos, kunigo tariamais atleidimo žodžiais: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…“ gauname nuodėmių atleidimą ir Atgailos sakramentu teikiamų malonių.

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai:

– Sutaikinimas su Dievu, kai sugrąžinama pašvenčiamoji malonė.

– Sutaikinimas su Bažnyčia.

– Už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas.

– Sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda.

– Suteikimas veikiančiųjų malonių, padedančių nugalėti pagundas, vengti aplinkybių, stumiančių į nuodėmę.

Ligonių patepimas

Liga ir kentėjimas visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Bažnyčia nori padėti žmogui suvokti ir išgyventi kančią kaip neatskiriamą gyvenimo dalį. Lygiai taip pat ir mirtis suprantama kaip gyvenimo dalis, nes ja pereinama į amžiną gyvenimą. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Viešpatį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.

Norėdama sustiprinti ligonio kūno ir dvasios jėgas, pašvęsti jo kančią, laimėti mirties kovą ar grąžinti sveikatą, Bažnyčia švenčia Ligonių patepimo sakramentą, apie kurį apaštalas Jokūbas rašo: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).

Bažnyčia visiems tikintiesiems įsako neapleisti ligonių, dalytis su jais Kristaus bei Bažnyčios rūpesčiu bei meile, juos lankyti stiprinant Viešpatyje ir, jei reikia, jiems broliškai padedant. Ne tik ligonis privalo kovoti su negalia, bet ir gydytojai bei visi tam tikru būdu pasiaukoję ligonių slaugai turi rūpestingai prisidėti prie ligonių dvasinio bei kūniško palengvinimo. Vykdydami Kristaus žodžius, kuriais Jis liepė lankyti ligonius, jie tai atlieka apgaubdami juos rūpesčiu. Šiais žodžiais Viešpats patikėjo artimiesiems, gydytojams bei slaugytojams visą žmogų, kad padėtų kūno reikaluose ir suteiktų dvasinės paramos.

Kam teikiamas Ligonių patepimo sakramentas

Šis sakramentas teikiamas parapijos ligoniams ar senatvės sulaukusiems žmonėms.

Patepimas yra teikiamas tikintiesiems, kurie serga, kurių sveikatai gresia rimtas pavojus arba ji silpnėja dėl senatvės. Sakramentas gali būti kartojamas, jei po matomo pagerėjimo ligonio būklė vėl pablogėjo. Visada galima priimti šį sakramentą prieš operaciją, kai rimta liga yra operacijos priežastis, o sergantiems vaikams galima teikti tada, kai jie suvokia šio sakramento esmę ir naudą. Tiems ligoniams, kurie yra praradę sąmonę, Ligonių patepimas yra teikiamas, jei jie prieš sąmonės praradimą prašė šio sakramento arba numanoma, kad, jei turėtų sąmonę, tai jo prašytų. Jeigu tikintysis jau yra miręs – sakramentas neteikiamas.

Katalikams yra privaloma kasmetinė išpažintis ir velykinė šv. Komunija. Nuo to neatleidžiami ir ligoniai. Todėl sergantiems ir negalintiems ateiti į bažnyčią drauge su visais švęsti Eucharistiją, bent Velykų laikotarpiu, reikia pakviesti kunigą į namus, kad ligonis priimtų Atgailos, Švenčiausiąjį Sakramentą, taip pat ir Ligonių patepimo sakramentą. Tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Taip pat tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia Eucharistiją kaip Viatiką – kelionės maistą.

Pasirengimas

Laukiant kunigo Ligonių patepimo sakramentui suteikti, reikia pasiruošti: ant baltai užtiesto stalo, pastatomas kryžius ir dvi žvakės (netinka spalvotos dekoratyvinės žvakės), padedama stiklinė vandens, valgomasis šaukštas ir ant lėkštelės keli gabalėliai vatos.

Teikėjas

Ligonių patepimo sakramentą teikia tik vyskupas ar kunigas, išklausęs ligonio išpažinties. Apeigos (liturgija)

Kaip ir visi sakramentai, Ligonių patepimas yra liturginė ir bendruomeninė apeiga, atliekama namuose, ligoninėje ar bažnyčioje, teikiant šį sakramentą vienam ligoniui ar visai jų grupei. Esminė šio sakramento apeiga yra ligonio kaktos ir rankų (pagal Romos apeigas) patepimas aliejumi, lydimas kunigo maldos, kurioje prašoma ypatingos šio sakramento malonės.

Pagrindiniai ligonių sielovados tikslai:

- stiprinti ligonio pasitikėjimą Dievu;

- stiprinti ir palaikyti ligonio pastangas ir viltį nugalėti ligą;

- skatinti sergantįjį sekti kenčiantį Kristų;

- drąsinti jį priimti savo kryžių;

- padėti jam suvokti kančios ir ligos prasmę;

- padėti pasirengti priimti Ligonių patepimo sakramentą;

- skatinti artimųjų, gydytojų ir slaugytojų atjautą ligoniams.

Kunigystė

Kunigystės sakramentas — tai paties Kristaus apaštalams bei jų įpėdiniams ir pasirinktiems pagalbininkams ypatingu ženklu ir galia pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsti Viešpaties tarnystę. Kunigystės sakramentas apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.

Kodėl reikia Kunigystės sakramento?

Pats Kristus pašaukė Dvylika apaštalų, kurie tęsė jo misiją žemėje. Apaštalai malda ir rankų uždėjimu iš paties Viešpaties gautas galias perdavė savo įpėdiniams ir talkininkams. Taip Kristaus sekėjų bendruomenėje, Bažnyčioje, atsirado šventimai. Per Bažnyčiai atstovaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje bendruomenėje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Gerasis Ganytojas, Vyriausiasis Kunigas. Per įšventintus Bažnyčios tarnus skelbiama Kristaus Geroji Naujiena, nenutrūkstamai perduodama galia aukoti Šv. Mišias — sudabartinti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, kad Viešpaties aukos vaisiais galėtų stiprintis visų kartų žmonės.

Kam teikiamas Kunigystės sakramentas?

Kristus savo Evangeliją skelbė visiems žmonėms, tačiau į apaštalų tarnystę pašaukė tik vyrus. Todėl pagal apaštalinius laikus siekiančią tradiciją Kunigystės šventimų sakramentas teikiamas tik pakrikštytiems vyrams, priklausantiems Katalikų Bažnyčiai. Vyrai tam pasirengia specialiose ugdymo mokyklose — seminarijose.

Katalikų Bažnyčioje į kunigus šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei.

Jaunuoliai, kurie nori tapti kunigais ir šiai tarnystei pasiruošti, turėtų kreiptis į parapijoje dirbantį kunigą,

Kunigystės sakramento simboliai

Rankų uždėjimas — tai nuo apaštalų laikų ateinanti tradicija perduoti Kristaus galias. Vyskupas uždeda rankas ant šventinamojo galvos, nes turi kunigystės galių pilnatvę ir yra teisėtas apaštalų įpėdinis. Apeigose dalyvaujantys kunigai taip pat uždeda rankas ir taip paliudija, kad nuo šiol naujai pašventintąjį laikys vienos tarnystės broliu, dalinsis darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais.

Konsekracijos malda — tai specialus prašymas Dievui išlieti Šventąją Dvasią išrinktajam asmeniui ir suteikti jo tarnystei reikalingų dovanų.

Kas gali teikti šį sakramentą?

Visų trijų laipsnių Kunigystės šventimų sakramentą teikia tik vyskupas.

Diakoną ir kunigą šventina vyskupas, remdamasis dažniausiai kunigų seminarijos vadovų ar vienuolijos vyresniųjų rekomendacijomis. Vyskupą iš kunigų, remdamasis atsakingais liudijimais, išrenka popiežius — Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis, Katalikų Bažnyčios vadovas ir dažniausiai paveda paskirtą kandidatą konsekruoti vietinės Bažnyčios vyskupams. Žymiausieji pasaulio vyskupai išrenkami kardinolais — popiežiaus patarėjais, kurie renka naująjį popiežių.

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija

http://www.seminarija.lt/

Kalvarijų g. 325, 08420 Vilnius

Telefonai:

raštinės (+370 5) 270 1602,

budėtojo (+370 5) 2796 277,

El. paštas: rastine@vks.lcn.lt

Kauno kunigų seminarija

http://www.kks.lcn.lt

A. Jakšto g. 1, LT-44279 Kaunas

Tel. (37) 32 37 34

Faks. (37) 32 38 08

El. paštas: seminarija@kn.lcn.lt

Santuoka

Sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui užsiėmimų tvarkaraštis (2021m.)

Balandis, 12-15-19-22 d.

Gegužė, 10-13-17-20 d.

Birželis, 7-10-14-17 d.

Liepa, 12-15-19-22 d.

Rugpjūtis, 9-12-16-19 d.

Rugsėjis, 13-16-20-23 d.

Spalis, 11-14-18-21 d.

Lapkritis, 8-11-15-18 d.

Gruodis, 6-9-13-16 d.

Užsiėmimai vyksta adresu: Aušros g. 78, Utena, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos namuose.

Užsiėmimų pradžia: 18.00val.

Būtina išankstinė registracija! Kreiptis ne vėliau kaip prieš 5 mėn. iki numatytos santuokos datos.

Vadovė: Asta Gedminienė, tel.: 8 620 77863;

el. paštas: asta.gedminiene@protonmail.com

Santuoka, kurią vyras ir moteris sudaro visam gyvenimui kaip bendrą sąjungą, skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, — vienumas ir neišardomumas. Kitaip tariant santuoka sudaroma tik vieną kartą ir jokios žmogiškos jėgos negali būti išardyta. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus.

Kodėl kuriančiam šeimą reikia priimti Santuokos sakramentą?

Vyro ir moters meilėje atsispindi Dievo ir žmogaus, Kristaus bei Bažnyčios meilė. Taip kaip Dievas ištikimas žmogui, taip vyras ir moteris Dievo akivaizdoje apsisprendžia vienas kitą visą gyvenimą mylėti, rūpintis ir globoti — priima Santuokos sakramentą. To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.

Gyvenimas susidėjus kartu be santuokos sakramento yra nuodėmė. Tokioje poroje vyras ir moteris meluoja vienas kitam, negerbia nei savęs, nei vaikų, nei kito asmens, nei paties Dievo, kuris dovanojo tokį unikalų ir vienintelį gyvenimą, kad prisiimtume atsakomybę už savo ir kito žmogaus ateitį. Intymūs santykiai be santuokos sakramento yra melavimas, nes kūno kalba išreiškiamas troškimas dovanoti save, imtis atsakomybės ir gerbti vienas kitą, o iš tiesų asmenys neprisiima jokių įsipareigojimų, vienas kitam tampa priemone.

Kam teikiamas Santuokos sakramentas?

Santuokos sakramentas teikiamas vyrui ir moteriai, kurie yra dar nesudarę galiojančios bažnytinės santuokos, myli vienas kitą ir tvirtai apsisprendę, išreiškia abipusį sutikimą visam gyvenimui kurti krikščionišką šeimą, gimdyti bei auginti vaikus.

Būtina žinoti:

Bažnyčioje vyras ir moteris tuokiasi laisva valia, tvirtai apsisprendę, vieną kartą ir visam gyvenimui;

sužadėtiniai, nusprendę priimti Santuokos sakramentą, turėtų kreiptis į parapijos budintį kunigą ne vėliau kaip trys mėnesiai iki numatytos santuokos datos;

tam, kad santuoka būtų palaiminta bažnyčioje, reikia iš anksto asmeniškai kalbėtis su dvasininku, pateikti asmens tapatybę liudijantį dokumentą, pristatyti Krikšto pažymą, laisvos būklės liudijimą, pažymą apie Šeimos centre lankytus specialius kursus sužadėtiniams; o tuokiantis ne savoje parapijoje reikia turėti savo parapijos klebono leidimą tuoktis kitoje bažnyčioje;

prieš priimant Santuokos sakramentą dera atlikti išpažintį, nes, kurdamas šeimą, žmogus pradeda naują gyvenimo etapą, šiuo ženklu labiau atsiveria Dievo malonei, įsipareigoja prisiimti atsakomybę už kitą žmogų ir būsimų vaikų laimę.

Santuokos sakramento simboliai

Priesaika — tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje – visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti.

Žiedas žymi ištikimybę, įsipareigojimą ir nesibaigiančios meilės pasirinkimą.

Esminės sakramento savybės

Santuokinė sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro bendrą sąjungą, savo prigimtimi yra skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, – vienumas, neišardomumas ir pasirengimas būti vaisingiems. Tarp pakrikštytųjų negali būti teisėtos santuokinės sutarties, kuri tuo pačiu nebūtų sakramentas. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir atbaigta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Štai koks dviejų vienos vilties, vienos drausmės ir tos pačios priklausomybės tikinčiųjų ryšys: abu lygiateisiai, abu vienas kitam atsidavę, be jokių sielos ir kūno paslapčių. Tai iš tikrųjų du viename kūne, o kur kūnas vienas, ten ir dvasia viena.

Apie Santuokos sakramento liturgiją

Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų sudaroma viešai ir apgaubta liturginėmis apeigomis. Santuokos sakramentas yra teikiamas bažnyčioje, jo galiojimui – tikrumui reikia dviejų liudytojų, kurie liudija, kad Santuokos sakramentas yra sudarytas ir kad šios santuokos sudarymui nėra kliūčių. Kristaus ir Bažnyčios, kurios nariais esame visi, meilę bei vienybę geriausiai išreiškia Eucharistijos sakramentas, todėl Santuokos sakramentą labai dera švęsti šv. Mišių metu.

Bažnyčia iš savo tikinčiųjų reikalauja bažnytinės santuokos sudarymo formos, nes:

Sakramentinė santuoka yra liturginis veiksmas, todėl dera jį atlikti viešos bažnytinės liturgijos metu.

Santuoka įveda į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje teises ir pareigas sutuoktinių ir jų vaikų atžvilgiu.

Kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būdas, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (todėl jos metu privalo dalyvauti liudininkai).

Susitarimo viešumas saugo vieną kartą ištartą „Taip“ ir padeda likti jam ištikimiems.

Sakramento malonės

Santuokos sakramentu sutuoktiniai gauna veikiančiųjų malonių siekti santuokinio gyvenimo tikslų, ugdyti savo jaunąją kartą, palaikyti santuokinę meilę. Pilnaverčiam šio sakramento suteikimui reikia, kad sutuoktiniai, pakartoję pagrindines tikėjimo tiesas, susipažinę su krikščioniškais šeimos kūrimo tikslais, atlikę sakramentinę išpažintį ir būdami malonės stovyje, Santuokos šventimo metu abu drauge priimtų šv. Komuniją, pasivesdami Viešpačiui, kad Jo globa lydėtų džiaugsme ir varge.

Santuoka remiasi abipusiu besituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai atsiduoti vienas kitam, turint tikslą šį meilės ryšį išgyventi ištikimai ir vaisingai. Krikščionių sutuoktinių luomas ir jų gyvenimo būdas yra jiems savita dovana Dievo tautoje. Todėl suteikiama Santuokos sakramento malonė yra skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami jie padeda vienas kitam siekti šventumo gyvenant šeimoje, kaip Dievo dovaną priimant ir auklėjant vaikus.

Gyvenimas konkubinate

Pakartotinė išsiskyrusiųjų santuoka, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja – kaip mokė Kristus – Dievo planui ir įstatymui. Tačiau susiėję gyventi drauge išsiskyrusieji Bažnyčios nėra atstumiami. Jie kviečiami prašyti Dievo pagalbos krikščioniškai gyventi ir krikščioniškai išauklėti savo vaikus. Visgi neatsisakę į nuodėmę vedančio gyvenimo būdo, jie negali priimti eucharistinės Komunijos.

Kas gali teikti šį sakramentą?

Santuoka — tai vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam Dievo akivaizdoje prisiekiantys sužadėtiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo ir kelių liudininkų dalyvavimas santuokoje parodo, kad šis aktas vyksta be kliūčių ir yra reikšmingas, tikras ir svarbus bendruomeninio gyvenimo įvykis.

Reikalingi dokumentai:

Krikšto sakramento kopija;

Sutvirtinimo sakramento kopija;

Laisvo stovio ir leidimo iš savo parapijos tuoktis;

Gimimo liudijimo kopijos, jeigu per bažnyčią registruosite santuoką Civilinės Metrikacijos skyriuje;

Iš Šeimos centro pažymą apie paruošiamųjų santuokai kursų baigimą.

Santuokos sakramentas yra dovana sutuoktiniams pašventinti ir išganyti, nes jų priklausomybė vienas nuo kito per sakramentinį ženklą perteikia realų paties Kristaus ryšio su Bažnyčia paveikslą. Savęs dovanojimas vienas kitam, neatsiejama nuo sakramentinės santuokos, šaknijasi krikšto malonėje. Vienas kitą priimdami ir lydimi Kristaus malonės, sutuoktiniai pažada visišką atsidavimą, ištikimybę ir atvirumą gyvybei.

Laidotuvės

Kur kreiptis ir kam teikimas šis patarnavimas

Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tikintiems Bažnyčios mirusiesiems.

Pranešti apie parapijoje gyvenusio tikinčiojo mirtį artimieji kviečiami kaip galima anksčiau.

Šiokiadieniais nuo 9 iki 17 val. galima kreiptis į budėtoją parapijos raštinėje, o šv. Mišių metu reikia ateiti į zakristiją.

Šv. Mišios už mirusįjį

Šv. Mišių auka, artimųjų malda ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną parapijoje įprastu šv. Mišių laiku, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji.

Laidotuvėmis, švenčiamomis pagal liturgines nuorodas, Bažnyčia maldauja dvasinės pagalbos mirusiesiems ir pagerbia jų kūnus, drauge teikdama gyviesiems vilties paguodą. Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti pamaldų paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, jeigu jis nėra pasirenkamas dėl katalikiškajai doktrinai priešingų motyvų (egzotiškų rytų kultų ar kitų religinių papročių laikymosi).

Bet kurio mirusio tikinčiojo laidotuvių apeigos turi būti atliekamos savo parapijos bažnyčioje. Tačiau, jei yra pareikšta kitokia mirusiojo valia ar artimųjų pagrįstas noras, galima, informavus mirusiojo parapijos kleboną, pasirinkti ir kitą bažnyčią, jei tam pritaria pasirinktosios bažnyčios administratorius.

Atsakomos bažnytinės apeigos

Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos mirusiems, kurie praktikavo katalikų tikėjimą. Pagal bažnytines apeigas nelaidojami tie asmenys, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo:

Viešai žinomi apostatai (atsisakę katalikų tikėjimo, atskalūnai), eretikai (prieštaraujantys Bažnyčios mokymui), schizmatikai (atskilę nuo Bažnyčios).

Pasirinkusieji kūno kremavimą dėl krikščioniškajam tikėjimui priešingų motyvų.

Kiti vieši nusidėjėliai, kurių neįmanoma laidoti nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo.

Jei asmuo nelaidojamas bažnytiškai, turi būti atsakytos ir laidotuvių šv. Mišios. Esant bet kokiai abejonei dėl asmens laidotuvių pagal bažnytines apeigas, klebonas turi atsiklausti vyskupo ordinaro. Jo sprendimo privalo laikytis tiek jis, tiek bet kuris kitas kunigas.

Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Jei bažnytinė bendruomenė, liturgija, o ypač Eucharistijos šventimas, žmogui buvo brangūs, kai jis buvo gyvas, tai tikrai dera mirusįjį pagerbti bažnytinėmis laidotuvėmis. Tačiau nereikia su mirusiaisiais elgtis taip, kaip jie nesielgė ir to nenorėjo būdami gyvi.